Babtyno dvaras

Babtyno dvaras stovi Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų.  Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui.  Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai. Iki jų valdymo pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui bėgant ne kartą rekonstruoti ir perstatyti. Tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., prasidėjo mūrinių statinių epocha.  Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtynas su Sitkūnų kaimu buvo parduotas Burhardui fon Korfui, o neilgai trukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m.

Tiškevičių laikais

Tuomet dvarą nupirko grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai, susituokę 1820 metais. Naujasis savininkas 1846 – 1849 m. buvo gubernijos bajorų maršalka. Tiesa, dvarininkas po pralaimėto 1863 metų sukilimo pasitraukė į Paryžių ir ten mirė 1866 metais, nepalikęs nė vieno vyriškos lyties paveldėtojo. Viena iš jo dukterų Marija Tiškevičiūtė (1833 – 1860) 1852 m. ištekėjo už Mykolo Tiškevičiaus (1824 – 1854) ir susilaukė sūnaus Benedikto Henriko. Tiškevičiai trečiajame amžiaus ketvirtyje pastatė eklektinius rūmus. XIX a. II pusėje dvarvietėje stovėjo 16 pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo; paskutinysis šios giminės dvaro atstovas, rūpinęsis dvaru– Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852 – 1935) ir jo sūnus Benediktas Jonas (1875 – 1948).  Pirmieji Tiškevičiai palaidoti Raudondvario bažnyčios kriptoje.

Paskutinis dvaro šeimininkas iki 1944 m. – generolas Vladas Nagevičius (1881 – 1952) čia gyveno nuo 1922 m. Jo pavyzdinis ūkis garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Visą dvaro ūkį tvarkė jo žmona Veronika. Stengėsi atgaivinti senąsias tradicijas, taikliai priderindamas jas prie tuometinio gyvenimo ritmo. Dvaras garsėjo Joninėmis, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir net valstybės vadovai. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Dvaro klestėjimai laikai baigėsi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Pokaryje čia įkurta kolūkio apylinkės kontora, daugiabutis namas.

Nuo 1999 prasidėjo naujas 500 metų senumo Babtyno (Žemaitkiemio) dvaro gyvenimo etapas. Išlikę buvo 4,5 iš 20 pastatų, kažkada išpuoselėto dvaro. Naujasis savininkas Mindaugas Šventoraitis po truputį dvarą sutvarkė. Lobynas, buvusi pieninė, buvo įrengtas kaip gyvenamas namas, jis ir vadinamas nameliu. Rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui. Įrengta 15 kambarių, 4 vonios, 2 virtuvės, pokylių – koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys – šachmatinė, biblioteka. Visi kambariai, kaip beje ir prieš šimtmečius, turi pavadinimus. Vieni pakrikštyti istoriniais sumetimais, kaip pvz.  avių, kiti pavadinti draugų arba savininkų vaikų vardais. Kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Dvaro svirne laikoma gausi motociklų kolekcija nuo 1920 iki 2000 metų.  

Dvare vyksta daug kultūrinių, meno renginių, – koncertų, spektaklių, įvairiausių kūrybinių vakarų, švenčių, menininkų plenerų. Šiame dvare įžymus Lietuvos kino režisierius Algimantas Puipa statė meninį filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“, nuo 2003 m. vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Menininkų kūrybine rezidencija ir kultūrinio turizmo traukos centru tapusio dvaro pastatus ir aplinką savininkas restauruoja pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Atkuriami ne tik statiniai, bet ir želdiniai, gėlynai, medžių alėja, dvaro teritorijos kampus ženklinę koplytstulpiai.