Glitiškių dvaras

Glitiškės – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, 5 km į šiaurę nuo Paberžės. Iki XIX a. vidurio Glitiškėse stovėjo seni (1483 m.), gražūs vieno aukšto maumedžio dvaro rūmai, kurių piešinys šeimos kolekcijoje buvo saugomas iki Pirmojo pasaulinio karo. Metams bėgant, keitėsi dvaro savininkai, kol 1756 m. dvarą įsigijo Mozyriaus pavieto pakamaris Mykolojus Jelenskis, kurio giminei dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Senųjų rūmų vietoje, 50 metrų nuo Širvio ežero kranto, Mozyrio pavieto bajorų maršalka Kazimieras Jelenskis 1860 metais pastatė dviejų aukštų neogotikinius rūmus, kuriuos, kaip ir visą dvaro sodybą, suprojektavo architektas Augustinas Kosakovskis. Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas, jis 1943 m. žuvo nacių koncentracijos stovykloje Aušvice.

Reprezentacinė rūmų dalis, taisyklingo stačiakampio plano, su septynių ašių priekiniu fasadu iš rytų, turi trijų ašių pseudo rizalitą, kurio kraštuose yra daugiakampiai bokšteliai, vainikuoti kiek masyvesnėmis viršūnėmis. Antrame aukšte, virš pagrindinio įėjimo, yra ilgas balkonas, kurį supa dekoratyvinė kaltinė geležinė baliustrada. Nuo ežero pusės rūmai turi du sparnus: pietvakarinis – dviejų aukštų ir šiaurės vakarų – vieno aukšto. Tarp jų anksčiau buvo platūs laiptai su vaizdu į ežerą, kol XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo pastatyta plati terasa. Okupacinė valdžia čia įrengė kiną, šiuo metu ten yra koncertų salės pagalbinės patalpos. Vieną iš vidinių sienų puošia senus laikus menantys mėlyno rašto freskų fragmentai – buvusi rūmų autentiško grožio liekana.

Išliko vertingi dvaro pastatai: originali dviejų aukštų ledainė su piramidiniu stogu, ilgas stačiakampis svirnas su arkiniais langais ir nišomis, oficina, arklidės. Glitiškių dvaro sodyba turi valstybės saugomo objekto statusą, kultūros vertybių registre įregistruota nuo 1992 m.

Iš kaimo į dvaro rūmus vedė kilometro ilgio alėja, apsodinta piramidinėmis tuopomis. Kadaise čia būta nuostabaus, 12 hektarų parko su milžiniškais ąžuolais, senomis liepomis, klevais, maumedžiais, eglėmis ir kaštonais. Šalia rūmų augantis apie 600 metų senumo unikalus ąžuolas – tai vienas iš aukščiausių (apie 28 m) ir ketvirtas pagal kamieno storį (7,65 m) ąžuolas Lietuvoje, saugomas valstybės kaip gamtos paminklas. Manoma, kad po šiuo ąžuolu rinkosi patriotiškai nusiteikęs jaunimas ir planavo vykti į Vilnių bei prisijungti prie 1830 – 1831 m. sukilimo dalyvių būrio.

Pirmojo pasaulinio karo metais rūmai išliko davus penkis rublius kazokui, kuris, vokiečių kariuomenei besiveržiant, gavo įsakymą juos padegti. Antrojo pasaulinio karo metu dvare šeimininkavo vokiečiai, kurie, pasak vietinių gyventojų, rūmuose buvo įsirengę kalėjimą, varė spiritą. Pokariu čia veikė kolūkių kontoros, vėliau – mokykla, o dabar – nuo 1996 m. – kultūros centras ir biblioteka, skaitykla, kompiuterių salė. Buvusios koplyčios patalpose įsikūręs Vilniaus etnografinio muziejaus filialas, taip pat veikia meninės dirbtuvės, kuriose vaikai ir jaunimas mokosi gaminti keramikos dirbinius, kurti meninius daiktus iš šiaudų ir popieriaus, mokydamiesi tautodailės paslapčių.

2023 m., po kelis metus trukusios renovacijos, įvyko iškilmingas dvaro atidarymas ir pristatymas visuomenei.