Jurbarko dvaras

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Jurbarko dvaras priklausė valdovų žmonoms: Žygimanto II-ojo žmonai Bonai Sforcai, Zigmanto Vazos žmonai Onai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos žmonai Cecilijai Renatai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero žmonai Liudvikai Marijai. Vėliau tai buvo Radvilų valda, Polocko vaivados Liudviko Radvilos, tuomet – Naugarduko vaivados Jono Mikalojaus Radvilos. 1775 m. Jurbarko seniūnija priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkui J. Potockiui. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. tuometinei valdžiai. 1846 m. caras Nikolajus I-asis Jurbarką valdyti padovanojo generolui adjutantui kunigaikščiui Ilarionui Vasiljevičiui Vasilčikovui. Jo giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Vasilčikovų giminei priklausiusiame Jurbarko dvare stovėjo stilingi neoklasicizmo stiliaus rūmai, kurie, deja, neišliko (1914 m. buvo nugriauti vokiečių kareivių), taip pat dvi oficinos. Pietinėje gyveno dvaro tarnautojai, o šiaurinė buvusi prabangesnė, ja naudojosi kunigaikščio šeima ir svečiai.

XIX a., 1865 m. netoliese buvo pastatyta nedidelė, tačiau puošni neobizantinio stiliaus cerkvė. Viduje kabėjo Viktoro Vasnecovo paveikslai (per I-ąjį pasaulinį karą išvežti į Ukrainą). Cerkvėje meldėsi ne tik kunigaikščio šeima, bet ir Jurbarko stačiatikių bendruomenė. Dvarvietėje taip pat stovėjo mūrinės arklidės, pašiūrė pašto ekipažams, malkinė, jauja, du klojimai, tvartas, mūrinis pašto namas, kalvė.

Šeimininkai plėtė dvaro parką, apjuosė jį raudonų plytų tvora su dvejais aukštais ir plačiais geležiniais vartais. Puošnioje dvaro aplinkoje neretai vykdavo šventės, suvažiuodavo svečiai, kunigaikščiui artimi žmonės. Tuomet parkas būdavo išvalomas, per Mituvos upę nutiesiamas naujas balto beržo tiltelis.

Kitame Mituvos upės krante apie XIX a. 8 dešimtmetį Vasilčikovai pasodino pušynėlį, čia buvusi pavėsinė, vadinta „Baravyku“, suoleliai, auginti fazanai. Pašaliniai gyventojai čia lankytis negalėjo. Šalia rūmų buvusiame parke buvęs kelių kvadratinių metrų dydžio akmuo ir vaismedžių sodas, šiltadaržiai. Vakarinėje dvarvietės pusėje stovėjo dvaro urėdo namai, o netoliese buvęs ir atskiras namas dvaro administracijai, kuriame prieškariu gyveno ir kūrė žymus Lietuvos skulptorius Vincas Grybas.

Jurbarko dvaras – nuo tarpukario iki dabar

1918 m. Jurbarko dvarvietė kartu su dviem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai penkių klasių Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.

1956 m. dvaro cerkvės kryžiai buvo nuimti, pastatas kurį laiką naudotas ir kaip šokių, parodų salė, o vėliau paverstas daržovių sandėliu. Nuo 2002 m. restauruota buvusi dvaro cerkvė atvira lankytojams, čia veikia parodų ir koncertų salė.

Iki šių dienų išlikusios dvi dvaro oficinos, pastatytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, simetriška kompozicija. Dvaro parkas kairiojoje Mituvos upės pakrantėje, banguotame reljefe, tęsiasi apie trisdešimt hektarų. Čia auga klevai, liepos, beržai, ąžuolai ir skroblai, europiniai maumedžiai ir kiti medžiai. Centrinė parko dalis geometrinio suplanavimo, čia, buvusių parko rūmų vietoje, stovi paminklas skulptoriui V. Grybui. Renovuotoje pietinėje oficinoje įsikūrė Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras, o dvaro administraciniuose ir pagalbiniuose pastatuose – skulptoriaus V.Grybo memorialinis muziejus ir dailės studija.

Šiaurinėje dvaro oficinoje nuo 1991 m. veikia Jurbarko krašto muziejus. Mūriniame dviejų aukštų su pastoge pastate išlikęs puošnaus medžio dekoro interjeras, išsaugotos medinės drožybos lubos. 2015 m. buvo atstatytos centrinių Jurbarko dvaro rūmų kolonos.