Krakeniškių dvaras

Derlingos Nemuno pievos leido auginti gausias gyvulių bandas. Kaip tik todėl Krakeniškiai nuo pat susikūrimo pradžios visada buvo pievininkų gyvenvietė. Ši išsidėstė abipus Nemuno. Ir tik vėliau, atitolinus Nemuno vagą, sausinant pievas, įrengus apsauginius pylimus, per senvages nutiesus tiltus ir įrengus keliukus, pradėta kultivuoti žemdirbystė...

XIX a. viduryje minimos 3 šiaurinės sodybos vadintos Krakoniškių palivarku. 1920 m. Krakoniškių dešniakrantė gyvenvietė priskirta Pagėgių apskričiai. 1922 m. šioje vietovėje nurodyti du kaimo dvareliai, valdomi Jurgio Milkutaičio ir Juliaus Vedlerio. Jurgis valdė 8 ha žemės, tuo tarpu Julius Vedleris – 86 ha žemės. Vedlerių šeima Krakeniškių dvare šeimininkavo jau prieš gerą dešimtmetį. Tuo metu šeimininkas Bruno Vedleris. Ilgamečiai savininkai augino žirgus išgarsinusius dvarą. Krakeniškių palivarkas buvo vienas iš valstybinio Naujosios Ragainės žirgų ūkio (Neuhof-Ragnit Remonteamt) padalinių. Tai buvo didžiausias žirgų ūkis iš penkių Rytprūsiuose (kiti ūkio padaliniai: Klein-Neuhof, Paskalwen, Girschunen, Gudgallen, Bambe buvo mažesni). Visi ūkiai buvo pavaldūs Vokietijos Gynybos ministerijai. Vedlerių klestėjimo epocha tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo. Ilgamečiai Krakeniškių dvarelio savininkai tikriausiai pardavė dvarą ir pasitraukė iš Lietuvos.

Pokario gyventojai sodybą vadino dvaru, po karo vadinamoji generalica pradėta vadinti lietuviškai – "generolo vila".

1991 m. vasarą baigti griauti du mūriniai tvartai, svirnas, medinė daržinė. Beliko stovėti apgriuvęs didelis namas su rūsiais. Tas pats, kadaise buvęs gražiausiu pastatu Mažojoje Lietuvoje...

Pasakojama, prie dvaro augo šimtametis maumedis – anų laikų pasiturinčio gyvenimo ženklas. Jo nebeliko... Tik audrų išklaipytose mažalapės liepos šakose žaismingai išdykavo ruduo- kasmetinis dvaro svečias...

(šaltinis: Laiko gijos)