Straipsniai
Išsaugoti dvarai – didinga Lietuva
2020 03 27Ar atstatomam dvarui labiau pasiseka, kai jis priklauso savivaldybei, ar kai yra privatus? Kokia Jūsų patirtis?
Man atrodo, kad pagal šį kriterijų takoskyros akcentuoti nereikėtų. Negalima teigti, kad dvaras priklausantis savivaldybei bus gerai prižiūrėtas, o dvaras priklausantis privačiam asmeniui – blogai, arba atvirkščiai. Tai ne taisyklė. Juolab, kad didžioji dauguma privačių dvarų yra tokie pat atviri ir turi ką parodyti, kaip ir savivaldybėms priklausantys dvarai. Lietuvos dvarai juk mūsų nacionalinė vertybė ir dauguma saugomi valstybės objektai, tad net jeigu jie privatūs, tai vis tiek privalo įsileisti lankytojus. Žinoma, gyvenantys dvare šeimininkai neturi laukti svečių kiekvieną minutę, bet susitarus, visada galima dvarus apžiūrėti, netgi tuos kur tik gyvenama. Dar daugiau – šeimininkai to dažniausiai nori, nes sutvarkius dvarą, yra ką papasakoti, kuo pasidalinti ir kuo pasidžiaugti – grįžtamasi ryšys svarbus ir jiems. Mūsų asociacijoje nėra tokių dvarų savininkų, kurie užsidarė ir nieko neįsileidžia, nors kartais tenka paskaityti žiniasklaidoje, kad štai atstatė, užsitvėrė ir jau nebepateksi. Bet tai daugiau išimtys. Kam gi malonu būti tokiu šeimininku ir tai apie save skaityti? Neseniai, švenčiant valstybių atkūrimo šimtmečius, Latvijos, Estijos ir mūsų asociacijos vykdė projektą „Pažinkime Baltijos dvarus“, buvo galima apžiūrėti 131 objektą, sukurta kviečianti keliauti bendra interneto svetainė. Džiaugiuosi, kad net trys mūsų asociacijos nariai priėmė turistus dvaruose nevykdydami jokios veiklos, o tik gyvendami, kitaip tariant, įsileido į savo namus.
Kokia mūsų dvarų situacija Baltijos dvarų kontekste?
Situacija skirtinga. Latvių dvarų stovis geresnis nei mūsų, jų asociacija skaitlingesnė, ji siekia beveik 100 narių, nors mūsų šalyse dvarų kiekis istoriškai panašus. Tai rodo, kad jie jau veikė kryptingiau ir į savo veiklą nuo ankščiau siekė įtraukti tiek valstybinius, tiek privačius dvarus. Latvijoje tarsi daugiau sąmoningumo šia tema, jie jau daug metų kvietė lankytis savo šalies pilyse ir dvaruose. Dabar ir mes, manau, neatsiliekame, skleidžiame žinias apie Lietuvos pilis ir dvarus, kviečiame žmones pažinti šį svarbų kultūros paveldą. Estijoje situacija dar kitokia. Ten daugumoje dvarų buvo įkurtos mokyklos, tad jie labiau išsaugoti, apšiltinti, mažiau sunykę. Dvarai Estijoje visada buvo suvokiami kaip švietimo židiniai ir tokiais liko. Taigi estai turi dvi asociacijas. Viena jungia dvarus-mokyklas, nes jos iki šių dienų jos veikia, o kita asociacija – visus likusius dvarus. Nors dvarų estai turėjo dvigubai mažiau nei mes ir latviai.
Kiek padėti atstatyti Lietuvos dvarus privatiems asmenims buvo ir yra šiandien suinteresuota valstybė, ar jai rūpi, kad atsirastų vis nauji kultūros židiniai, kad Lietuvą puoštų atgimstantys dvarai, o bendruomenių gyvenimą įvairintų juose vykdoma veikla?
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias. Kitas klausimas: kodėl net ir turėdami galimybę privačių dvarų savininkai parama pasinaudojo mažiau nei valstybinių? Atsakymas čia labai pragmatiškas. Valstybinis sektorius turi kur kas didesnius intelektualinius gebėjimus rašyti projektus ir jis laimėjo prieš privatų. Be to, buvo numatytos ir skirtingos sąlygos, kurios atšiauresnės ne valstybiniam sektoriui, t. y. reikalaujama didesnio kofinansavimo. Dabar jau vėl galvojama apie paramos programas ateinančiam laikotarpiui, kurios dar turėtų būti ir diferencijuotos. Skirtingi objektai, skirtingi poreikiai turėtų būti įvertinti skirtingai, pavyzdžiui, pažengusiems ir pradedantiesiems. Parama galėtų būti ir kaip kompensacinis mechanizmas. Bet privatūs dvarai turi savo privalumų, kalbant apie atstatymą: darbai gali ilgiau vykti, valdytojas gali būti tas pats žmogus metų metus – nėra kadencijų, lengviau vykdyti tęstinę veiklą. Taip pat būtų naudinga sukurti būtiniausių gelbėjimo priemonių programą, kurią sąlyginai galima būtų pavadinti „stogų“ programa, kadangi daugumos paveldo pastatų irimą galima išgelbėti uždengus jų stogą. Taip sutvarkyti stogai išgelbės autentiškas sienas, o turėdami tai, kažkada galėsime tvarkyti objektus toliau.
O daug dar Lietuvoje dvarų, kurie neturi savo šeimininko, nors ir nėra galutinai sugriuvę, galėtų turėti perspektyvų papuošti Lietuvą, vykdyti kultūrinę misiją?
Vien Kultūros vertybių registre tokių objektų yra virš 500. Dauguma jų sunkiai pastebimi, nes yra kaimuose ir atokiose vietovėse, į kurias reikia važiuoti žvyrkeliu, tad kartais susidaro įspūdis, kad viskuo, kas vertingiausia jau pasirūpinta. Iš tiesų tai sritis, kurioje galima ir reikia daug dirbti, o kad verta, tai nėra ko ir įrodinėti. Kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų pilių ir dvarų? Na, tiesiog nykiai. Jei bažnyčios kažkiek ir kompensuotų vaizdą, bet kraštovaizdis būtų neįdomus. Ir netgi jei dvaruose nieko nevyktų, tai jų egzistavimas vis tiek kelia pasididžiavimo jausmą, demonstruoja valstybės ir tautos stiprybę. Taigi, jei ši sritis žmogui yra įdomi, artima ir jis turi žinių ar nori gilintis, galima imtis tvarkyti dvarą. Tai be galo įdomus procesas, ir, paprastai, daug pasitenkinimo teikiantis, jei pavyksta, rezultatas. Prieš metus į asociaciją įstojo Čiulų dvaro prie Molėtų savininkas. Begriūvantį šveicariško tipo medinuką jis atstato be galo kruopščiai, preciziškai, daug dirba su tyrėjais. Tai milžiniškas darbas, bet kažkada, manau, bus pasiektas džiuginantis rezultatas ir atkurtas didelę vertę turintis objektas Lietuvai.
Ką daryti, kad Lietuvos dvarai ir jų kultūra skambėtų garsiau?
Informacijos gausa ir sklaida – svarbus faktorius. Kita vertus, kultūros paveldo pažinimas nėra paprastas dalykas, to reikia norėti, turėti kažkokį žinių pagrindą ir tuo žmogaus per prievartą sudominti negali. Bet skleisti žinią ir kelti visuomenės sąmoningumą, be kita ko, ir mūsų asociacijos pareiga. Beje, šiuo metu vykdome projektą „Pažinkime Lietuvos dvarus“. Rašome ir publikuojame straipsnius apie mūsų šalies pilis ir dvarus, jų svarbą valstybei.
Visas žurnalistės Rasos Žemaitienės parengtas interviu skelbiamas https://vintazozenklai.lt/dvarai/lietuvos-dvarai/